Likimo sargai

Istorija stabdoma iki Birželio-Liepos. Labai atsiprašau, bet nenoriu kad istorija vėl būtų su tokiomis laiko pauzėmis, todėl nusprendžiau ją visiškai pabaigti rašyti ir tada talpinti bloge.

Nuoširdžiai jūsų, Cyanide Sun.

Užsimerkusi jaučiu, kaip vėjas taršo mano plaukus, saulė glosto veidą, o medžių ošimas maišosi su paukščių giesmėmis. Debesys tingiai slenka dangumi, tai uždengdami saulę, tai vėl ją parodydami. Lėtai atmerkiu akis ir atsidustu. Nulenkiu galva ir rankas panardinu plaukuose. Iš lėto su pirštais suku ratus aplink smilkinius, pati nesuvokdama ką darau. Tai šiek tiek ramina.

Jau gerą laiko tarpą sėdžiu miško proskynoje. Išnaršiusi visus namus ir neradusi juose nė gyvos dvasios nutariau pasivaikščioti. Reikėjo pramankštinti raumenis, be to tie namai kažkodėl mane slegia. Vedama prisiminimų ėjau būtent čia.

Šioje miško proskynoje prabėgo linksmiausios mano gyvenimo akimirkos. Iš pirmo žvilgsnio paprasta ir niekuo neišsiskirianti pieva, man reiškė labai daug. Jeigu geriau įsižiūrėtum pačiame viduryje pamatytum iš akmenukų sukrautą laužavietę, ir aplink ją netokią vešlią žolę. O jeigu geriau įsiklausytum išgirstum upės čiurlenimą. Kiekviena detalė, kiekvienas garsas čia man kai ką primena. Prisiminimai aidu atsimuša širdyje, pažadindami nežabotą ilgesį sumišusį su liūdesiu.

Būtent šioje vietoje aš sutikau jį. Tai turėjo būti eilinė diena, kai mes nutarėme pasilinksminti. Aš ir trys mano draugės,Lilė, Sandra ir Svajūnė. Neišskiriamas ketvertas, visos skirtingos, bet kartu ir tokios panašios. Viena be kitos neįsivaizdavome savo gyvenimų. Bet vos atvykę pamatėme, jog mūsų vieta yra užimta.

Aplink laužavietę sėdėjo penki vaikinai. Visi plačių pečių ir tamsių plaukų. Iš nugarų galėtum sakyti, jog jie visi broliai. Jau buvome pasiruošusios eiti, juk miškas tikrai nemažas, būtume susiradę vietos sau ir kai kur kitur. Tikėjomės, jog pasišalinsime nepastebėtos, bet staiga išgirdome vaikinų šūksnius, ir po velnių, kaip mes išsigandome. Keturios merginos prieš penkis vaikinus. Tikrai nelygios jėgos.

Drąsiausia iš mūsų, tai yra Lilė nuėjo pasisveikinti. O mes trys likome stovėti it statulos, pasiruošusios bėgti jei tik prireiktų. Lilė grįžo linksmai nusiteikusi ir pranešė, jog du vaikinus ji pažįsta, todėl tikrai nėra ko baiminti. Jie visi primigtinai mus kvietė prisijungti prie jų.

Prisimenu tas akis kuriose atsispindėjo laužo liepsnos, raukšleles aplink jas nuo plačios šypsenos. Šiltas delnas kuriame pradingo mano ranka. Jo vardas buvo Edvardas. Šis vienas žodis paliko žymė mano širdyje.

Iš prisiminimų mane ištraukė lūžtančios šakelės garsas. Staiga šokau ant kojų ir pradėjau žvalgytis aplink. Iš už vieno medžio lėtai išlindo moteriškas siluetas ir žemoku, bet gana vaikišku balsu tarė.

- Sveika Nėja,- vien išgirdusi savo vardą sustingau. Negana to kad ji mane mato, ji dar žino ir mano vardą. Jau ruošiausi bėgti, kai pamačiau ką ji turėjo rankose.

Susisukęs į kamuolėlį ten ramiai gulėjo Fredis.

Paspausk ——>

………………………………………………………………………………………………………………………………………………………

Jau kelias valandas esu savo kambaryje. Guliu ant lovos, pasikišusi rankas po galva, sukryžiavusi kojas. Žiūriu į lubas ir klausausi Mocarto. Jis mane ramina ir padeda mąstyti.

Muzika lengvai plevena oru, maloniai glosto mano ausis. Jums nebūna taip lyg pats pasiklystum savo mintyse? Viskas ten taip sudėtinga, nėra jokios logikos. Mintys veja viena kitą, ir kiekviena yra beprotiškesnė už buvusią. Ir iš kur jos atsiranda? Net nereikia galvoji, o pasąmonė pateikia kelis variantus, bet dažniausiai visi būna niekam tikę, ir netgi neįgyvendinami.

Arba kartais užtenka užsimerkti ir atsiduri kitur. Mintys nuneša į pirmą kartą matomas vietas, bet ten būna taip gera, jog nenori iš ten grįžti. Ten nėra problemų, jokių rūpesčių. Visi laimingi ir niekam nieko netrūksta. Nevyksta karai, žmonės nebadauja. Žmonės ten nemiršta ir neserga. Niekas nieko nepalieka ir visi visus myli. Vaikai ten juokiasi šimtą kartų linksmiau ir tyriau. Esate ten buvę? Aš ten nukeliauju gana dažnai. Bet galiausiai tenka atsimerkti…

Ir viskas subliūkšta lyg didelis muilo burbulas. Ir viskas vyksta toliau. Po nakties ateina diena, žmonės gyvena toliau. Nes nėra blogio be gėrio, kaip ir lygiai taip pat nėra gėrio be blogio.

Muzika nutilo ir aš likau gulėti spengiančioje tyloje, kurią kartkartėmis sudrumsdavo neramus Fredžio kvėpavimas. Geriau įsiklausiusi girdėjau kaip lauke čiulba paukščiai, kažkur arti teką upelis, takeliu vaikšto žmones. Niekas nepasikeitė.

Nusižudydama norėjau išlaisvinti save iš kančių, norėjau kad kentėtų ir jis. Bet laikas praeis ir viskas bus gerai, todėl kad taip yra. Nes taip turi būti. Kai kuriems iš mūsų lemta kentėti, mes tikime kad radome savo likimą. O tada jį iš mūsų atima. Bet mes privalome likti gyvi…Nes mes turime sužinoti, kaip viskas baigsis.

Atsisėdau ant lovos, ir kelias sekundes žiūrėjau į sieną. Tada staigiai šokau prie spintos ir ją atidariau. Verčiant rūbus ant žemės galvoje sukosi planas, kaip viską ištaisyti. Pirmiausia reikia išmokti valdyti savo galias.

Iš spintos išsitraukiau džinsus ir baltą palaidinukę. Greit apsivilkusi patraukiau į pirmą aukštą. Man reikia susirasti Dianą ir paprašyti jos pagalbos.

Nes tada aš galėsiu sužinoti, kaip viskas turėjo baigtis man.

Paspausk —–>

……………………………………………………………………………………………………………………………………………………….

- Ir tokia mes tave radome parke… - baigęs pasakojimą Vakaris giliai atsiduso išstumdamas visą plaučiuose buvusį orą.

- Taigi jeigu aš gerai supratau pasikeitė netik mano išvaizda, bet mane gali matyti ir žmonės?- per visą pasakojimą nė karto nepertraukiau jo, tiesiog įdėmiai klausiausi ir stengiausi viską įsidėmėti.

- Na kiek Dianai pavyko išsiaiškinti žmonės tave gali matyti, tik tada jeigu tu nori. Seniau turėjome vieną sargą su tokiomis galiomis, jas labai sunku valdyti, taip gali sukelti sau daug grėsmės,- pasiėmiau savo plaukų sruogą ir pradėjau ją sukti tarp pirštų. Juodi plaukai lengvai slydo pirštų pagalvėlėmis. O man taip patiko raudona spalva.

- O kodėl mano išvaizda pasikeitė?- šis klausimas mane kankino nuo pat tos minutės kai pamačiau savo atspindį vandenyje.

- To nežino niekas, netgi Dianai nepavyko to išsiaiškinti, o ji čia jau keli tūkstančiai metų,- susimąsčiusi užsižiūrėjau į sieną, sruoga išlydo iš pirštų ir paklusniai nukrito ant krutinės. Atrodo tik vakar ėjau gatve link tilto. O dabar sėdžiu čia ir kalbuosi apie super galias ir panašius dalykus. Jeigu būčiau žinojusi, kaip viskas pasibaigs tikriausiai nebūčiau pasirinkusi būtu sarge. Vientisas balaganas, tūkstančiai klausimų ir tik keli atsakymai.

Pajautusi įdėmų žvilgsnį atsisukau į Vakarį ir klausiamai iškėliau antakį. Jis tik nusišypsojo ir papurtė galvą. Nuleidau galvą ir pasižiūrėjau į mano sterblėje miegantį Fredį. Jis pas mane atbėgo pasakojimo viduryje, užšokęs man ant kelių laimingas kriuktelėjo ir susisukęs į kamuoliuką užmigo. Panardinau savo pirštus i jo kailį, jaučiau jo kūno skleidžiamą šiluma, girdėjau jo širdies dūžius. Atsidusau ir atlošiau galvą atgal, užmerkiau akis ir pasistengiau atsipalaiduoti. Jaučiau kaip Vakaris pakyla nuo sofos ir kažkur išeina, bet šiuo metu man rūpėjo mažiausiai. Norėjau nors akimirkai pamiršti visus rūpesčius.

Negirdėjau žingsnių, netgi nepajaučiau kad kažkas artinasi. Tik staiga pajaučiau rankas apglėbiančias mane. Loštelėjau galvą į priekį ir atsimerkiau. Jokūbas stovėjo palinkęs prie manęs ir šypsojosi vaikiška šypsena kuri privertė nusišypsoti ir mane.

- Kaip jautiesi? - Jokūbas prisėdo ant sofos šalia manęs, pasirėmė rankomis į savo kelius, o galva atsirėmė į delnus. Žiūrėjo į mane rūpestingų žvilgsniu, net nemirksėdamas.

- Puikiai,- stengiausi atsakyti kuo linksmiau, ir tikriausia man pavyko, nes jis išsišiepė dar plačiau. Aš atlošiau galvą atgal, užsimerkiau ir vėl panirau į apmąstymus. Fredis toliau ramiai snaudė mano sterblėje. Jaučiau į mane įsmeigtą Jokūbo žvilgsnį, bet jis nė kiek manęs netrikdė.

Viskas bus gerai, tereikia tuo patikėti. I Do Believe In Fairys. I Do, I Do.

……………………………………………………………………………………………………………………………………………………..

Ta fraze  nelabai čia tinka, bet ji man labai patinka ;DD Jeigu kaikas prisimena ji yra iš filmo Piteris Penas.

Padėkite vaikams. Paspauskite, juk tai jums nieko nekainuoja. Jūs galite paversti vaikus laimingais :). Tai gali daryti kas valandą. 5ct vienas paspaudimas.

……………………………………………………………………………………………………………………………………………………….

Bėgdama laiptais žemyn girdėjau mane besivejančio vaikino keiksmus. Šį kartą laiptai nebepasirodė tokie ilgi ir aš kaipmat atsidūriau apačioje. Buvau bepradedanti džiūgauti jog pagaliau jais nusileidau, bet sustingau. O kur dabar? Apsižvalgiau, neturėjau daug laiko svarstymams, nes mane vijosi. Keiksmai ir dundėjimas artėjo, todėl neliko nieko kita kaip atsisukti ir laukti. Netrukus išvydau ir jų kaltininką, jis visiškai nežiūrėjo į mane, galva buvo nuleista, tikriausiai žiūrėjo kad nenugriūtų nuo laiptų. Net nepakėlęs galvos jis stryktelėjo nuo laiptų, būtent ten kur stovėjau aš. Išsigandusi ištiesiau rankas į priekį, ruošdamasi atremti smūgį. Net nepalietęs manęs vaikinas tiesiog buvo nublokštas atgal. Sukniubęs ant laiptų jis pasižiūrėjo į mane nuostabos kupinu žvilgsniu. Aš nuleidau rankas ir atsukusi delnus pradėjau juos tyrinėti. Nejaugi aš sugebėjau jį nustumti. Nuo kada pas mane tiek jėgų.

- Nėja aš tau nieko nedarysiu, nusiramink,- besistodamas jis žiūrėjo tiesiai man į akis, mačiau jog jis to nesitikėjo. Jis labai lėtai pradėjo eiti link manęs pakėlęs rankas į viršų, taip parodydamas jog nesiruošia nieko man daryti. Kai jis buvo beveik prie manęs aš žengiau žingsnį atgal. Jo veide galėjau pamatyti sutrikimą, galbūt netgi pyktį. Jam nepatiko jog aš jo bijau, o galbūt jis manęs bijojo…

- Viskas bus gerai,- stengėsi mane nuraminti, šnekėjo ramiu ir lygiu balsu. Aš žingsniavau atbula, kliūdama už visokių daiktų, klupinėdama ir vėl keldamasi, kol galiausiai atsitrenkiau į sieną. Ranka pradėjau čiuopti jos paviršių ieškodama rankenos, ar kaikokio daikto savigynai. Jo veide išvydau pasitenkinimą, dabar jis lengvai galėjo prieiti prie manęs.

- Aš norėjau į tualetą,- pasakiau pirmą į galvą šovusią mintį, stengiausi jog balsas nedrebėtų. Jis pasižiūrėjo į mane lyg į beprotę, papurtė galvą ir šyptelėjo.

- Mes nenorime į tualetus,- jo veide mačiau pašaipą. Kaip aš galėjau tai pamiršti. Jaučiau kaip mano skruostai užsiplieskia, bet aš nenuleidau akių, tvirtai žiūrėjau į jį. Tai jį šiek tiek sutrikdė, bet žengęs kelis žingsnius jis įkalino mane tarp savo rankų. Mes toliau tęsėme žvilgsnių dvikovą. Nė vienas nesiruošė pasiduoti, geriau įsižiūrėjusi į jo akis pradėjau jas atpažinti.

- V…Vakari?- jis išsišiepė, laisvai galėjau suskaičiuoti visus jo dantis.

- Vienintelis ir nepakartojamas,- papūtė lūpas ir sumirksėjo, pradėjo grėsmingai artintis prie mano veido, todėl aš šmurštelėjau pro jo rankas, taip išsivaduodama. Mačiau jog jam tai nelabai patiko, bet greit jis vėl nusišypsojo.

- Jau galvojau nebeprisiminsi,- tai pasakęs nuėjo prie sofos kurios aš nebuvau pastebėjusi ir atsisėdo. Sofa įdubo nuo naujo svorio. Vakaris mirktelėjo akimi ir patapšnojo šalia, taip nebyliai kviesdamas prisėsti. Atsisėdau visiškai kitoje sofos pusėje, kuo toliau nuo jo. Tai sukėlė jam šypsena.

- Tai kas man nutiko?- paklausiau neslėpdama susidomėjimo balse, Vakaris atsiduso ir patogiau įsitaisė, laukė ilgas pasakojimas.

Ant savo pečių pajaučiu vyriškas rankas. Dar labiau susigūžiu lyg laukdama smūgio, bet jos pakelia mane ir atsuka į save. Atsimerkti bijau, o gal netgi nebeturiu jėgų, kojos pasidaro lyg želė ir aš tiesiog nugriūnu. Laukiu kol pajausiu laiptus ar kažką panašaus, bet nieko panašaus nejaučiu. Stengiuosi atsimerkti, bet mano pastangos yra bergždžios, iš gerklės pasigirsta tylus gargaliavimas.

- Nekalbėk, tau reikia ilsėtis, tu turėtum gulėti lovoje,- šis balsas man labai girdėtas. Bet nespėjus susivokti jaučiu, kaip mane pakelia ir aš atsiduriu tvirtame glėbyje. Nieko nebemąstydama stengiuosi tiesiog atsipalaiduoti, nes jaučiu jog manimi bus pasirūpinta.

- Ir kodėl būtent tu turėjai man…. - mano sąmonė aptemsta lyg paspaudus išjungimo mygtuką.

————————————————————————————–

Vėl šviesa, ir iš kur ji čia…Šį kartą mano akių vokai visiškai lengvi ir aš galiu juos atmerkti visiškai lengvai, bet šviesa tiesiog akina.

- Šviesa..- pavyksta šiaip ne taip sugargaliuoti,- išjunkit šviesą…

Pasigirsta tylūs žingsniai ir šviesa truputėlį sumažėja. Kolkas nieko neįžiūriu, bet kontūrai ryškėja, viską matau lyg žiūrėčiau pro vitražą. Spalvos sulietos, kontūrai išplaukę. Lova sugirgžda nuo atsiradusio svorio kairėje pusėje, ji taip įdumba jog aš turiu įsikabinti į antklodę kad nenuriedėčiau. Ant savo kaktos pajaučiu didelę plaštaką. Sunkiai atsidūstu ir susmengu į savo pagalvę. Pasigirsta tylus kikenimas, prie savo skruosto pajaučiu šiltą kvėpavimą. Sukaupusi visas jėgas atsisuku ir dar kartą atsimerkiu.

Prie manęs sėdi vyriškis, aš žinau kad jį pažįstu, bet niekaip negaliu atsiminti jo vardo. Jis šypsosi palengvėjimo šypsena, nejučiomis nusišypsau ir aš. Jo žvilgsnis nukrypsta į mano šypseną ir jis pradeda juoktis. Tokiu lengvu lyg tyro oro gurkšnis juoku.  Man malonu klausytis, bet staiga jo veidas surimtėja. Tarp jo antakių susimeta susirūpinimo raukšlelės. Jis išsižioja lyg norėdamas kažką sakyti, bet staiga vėl susičiaupia. Taip kartojasi kelis kartus, kol galiausiai neištvėrusi aš pradedu pirma.

- Kas yra? - pakėlusi galvą nuo pagalvės paklausiu susirūpinusiu balsu.

- Kas man yra? Manau aš turėčiau klausti kas yra tau?!? - jo veidas apsiniaukia vos išgirdus mano balsą, pasipiktinimas tiesiog šviečia jo veide. Aš vėl panardinu savo galvą pagalvėje ir suaimanuoju. Jo veidas iškart pasikeičia, dabar jame galima matyti rūpestį ir baimę. Staiga aš pašoku lovoje, taip priversdama ji griūti ant žemės, ir kaip pakvaišusi pradedu žvalgytis po kambarį. Jis žiūri į mane klausiamu žvilgsniu. Kai aš šoku iš lovos jo antakiai pakyla į viršų ir jis pašoka ant kojų ruošdamasis guldyti mane atgal į patalus, bet aš greitesnė. Pasileidžiu prie durų ir jas atvėrusi puolu į koridorių. Man reikia surasti Fredį.

Mano akių vokai buvo švininiai, prireikė visų mano turimų jėgų jiems atmerkti. Visų pirma akis apakino šviesa. Balta ir labai ryški. Iš lėto pradėjo ryškėti kontūrai ir spalvos. Buvau kambaryje, jis buvo pilnas gėlių. Pasukus galvą į sieną pamačiau milžiniška langą pro kurį matėsi sodas. Atmintyje kažkas sukirbėjo, bet kuo labiau bandžiau tai apčiuopti, tuo labiau tai tolo.

Pabandžiau pajudinti rankas ir kojas. Viskas sveika, nieko neskauda. Iš lėto atsisėdau lovoje, dar kartą apsižvalgiau, bet neradusi nieko, kas galėtu patraukti mano žvilgsnį pabandžiau atsistoti. Žengus pirmus žingsnius šiek tiek susviravau, tikriausiai gana ilgai gulėjau. Atsargiai eidama artėjau prie durų, už jų tikėjausi sutikti nors vieną žmogų, galbūt jis galėtų man paaiškinti, kas man nutiko.

Iš lėto nulenkiau durų rankeną ir patraukiau duris į save. Durys prasivėrė be jokio girgždesio už jų išdygo didelis koridorius su daugybe durų. Visos vieno dydžio ir spalvos, jokių ženklų žyminčių kelią link išėjimo ar kažko panašaus. Ėjau tiesiai, nes nuojauta tiesiog neleido atidaryti nors vienų durų. Koridoriaus galia buvo laiptai. Šiuo metu jie man atrodė gana pavojingi, nes dar nebuvau atgavusi savo koordinacijos, todėl buvo didelis pavojus nusiristi laiptais žemyn. Įsikibau turėklų taip stipriai, jog krumpliai pabalo ir pradėjo dilgčioti. Laiptas po laipto leidausi žemyn, atrodė jog jie niekas nesibaigs, o mano kojos tirtėjo įspėdamos, jog ilgai nebeatlaikys. Lipau geras 10 minučių, o galo nesimatė. Klestelėjau ant laiptelio pailsėti. rankas atrėmiau į kelius, o galvą paslėpiau tarp delnų. Sunkiai alsuodama pabandžiau įsiklausyti.

Mano ausis pasiekė švelnus, bet pykčio sudarkytas moters balsas. Ji šaukė, todėl neišėjo nieko suprasti. Šiek tiek geriau įsiklausius pavyko išgirsti žemus vyriško boso žodžius įsimaišiusius tarp moters šūkavimų. Po truputėli šūksniai silpnėjo, ir man pavyko suprasti kai kuriuos žodžius.

- Kaip tu manai kas dabar bus?!? Jeigu Jie sužinos mums galas, mes nesugebėjome įvykdyti tokios paprastos užduoties! - moteris kalbėjo valdingu tonu, bet geriau įsiklausius buvo galima jausti baimės ir panikos gaideles, jos balsas trūkčiojo ir drebėjo.

- Nešauk! Ji pas mus, mes dar galime pasitaisyti, Jie nesužinos apie jos pabėgimą. - vyras bandė raminti moterį, bet jam sekėsi nekaip.

- Tu matei ką ji sugeba! Mes jos negalim kontroliuoti, norėdama ji galėtu mus nušluoti nuo žemės paviršiaus! - panika ėmė viršų.

- Ji nemoka kontroliuoti savo galių, ji išvis nesuvokia jog tokių turi. Ji mums nepakenks mes galime ją…- vyriškio balsas vis labiau slopo, kol galiausiai nebebuvo įmanoma nieko išgirsti. Šis pokalbis sukėlė dar daugiau klausimų. Kas ta ji?Jie nė karto nepaminėjo jos vardo, bet iš pokalbio buvo galima suprasti jog jie jos bijo. Galbūt baimė buvo netinkamas žodis apibūdinti jų pokalbį, ten dominavo panika.

Viena ranka pabandžiau pasiekti turėklus, jie pasirodė taip aukštai, mano ranka virpėjo taip sukeldama dar daugiau sunkumų. Už savęs išgirdau žingsnius, kažkas pasišokinėdamas per kelias pakopas tiesiog bėgo žemyn. Susigūžiau ir tikėjausi jog liksiu nepastebėta, nes šiuo metu neturėjau jėgų netgi kalbėti.Švilpavimas staiga nutilo, paskutinis garsas buvo sunkiai iš plaučių išstumiamas oras.

- Nėja? - balsas buvo vyriškas, ir jis nežadėjo nieko gero.

Pati nebesuvokiau kas vyksta. Aš juk nebegyva, manęs nebėra. Ir aš jam tikrai nebeatleisiu, jis praeitis į kurią aš nenoriu sugryžti.

Pabandžiau ištrūkti iš jo glėbio kuris jau pradėjo varžyti, bet jis tik dar labiau suspaudė savo rankas. Pasidarė gana sunku kvėpuoti. Iš visų jėgų atplėšiau savo kūną nuo jo ir pasileidau bėgti. Kojos pačios nešė mane, smegenys vis dar bandė suvokti kas ką tik įvyko. Girdėjau jo šūksnius, atsiliepiančius skaudžiu aidu mano tuščioje širdyje, kurioje kažkada karaliavo tik jis, nepalikdamas vietos kitiems. O dabar ten nebėra nieko, pasitraukdamas iš jos jis netik pasiėmė viską, bet ir užkirto kelią į ją visiems laikams. Pasiėmė vienintelį ranktą. Antro nebėra ir nebebus.

Galvoje pradėjo skambėti vienas žodis. ”Pamiršai”. Ką aš pamiršau? Man atrodo, kad aš tikrai baigiu išprotėti, gal čia tik nesveikas sapnas? Aš prabusiu ir viskas vėl bus gerai, Jis bus tik mano, Urtė sėdės laiminga prieš mane ir vėl tardys kuo jai apsivilkti einant į vakrėlį. ”Pamiršai!”. Ir vėl. Dabar balsas jau šaukė, ir buvo gana pridusęs, lyg po ilgo maratono, girdėjosi šnopavimas, kuris skambėjo mano galvoje. ”Palauk!!”.

Nėja Corps tu esi beprotė.

Pradėjau dusti, plaučius pradėjo laižyti lediniai oro liežuviai. Jaučiau kaip įkvėpus oro jis skindamasis sau kęlią leidžiasi žemyn, pripildo pilnus plaučius ir viską raižydamas savo kelyje vėl veržiasi į laisvę. Parėmiau rankomis į kelius, nes pradėjo svaigti galva. Akyse pradėjo šmirinėti juodos dėmęlės. Iš pradžių viena, tada dvi. Jų vis daugėjo ir jos bandė užgožti visą mano matomą vaizdą. Na jau ne, aš tikrai nenualpsiu. To tik ir betrūko.

Greit apsidairiusi visai netoliese pastebėjau supynes. Gana greitu žingsniu patraukiau link jų, ir vos jas pasiekusi tiesiogine ta žodžio prasme sudribau ant jų.Nebeturėjau jėgų, net mąstyti. Viskas aplink plaukė, gražus parko peizažas pradėjo lietis.

Juodos dėmelės bandė okupuoti paskutinius matomus plyšelius. Vokai pasidarė švininiai, ir nenumaldomai pradėjo merktis. Paskutinis vaizdas kurį spėjau išvysti buvo atbėgantis Fredis. Štai ką aš pamiršau! Bet nebespėjusi nieko pasakyti pasinėriau i tamsą.

Ar kada nors aš rasiu ramią vietą savo poilsiui? Tiesiog leisk man numirti, čia dabar ir be Tavęs…

Jis stovėjo ir žiūrėjo į mane. Vos už keletos žingsnių nuo manęs, beveik jutau jo kvapą, taip gerai išsilaikiusį atmintyje. Vėl jutau jo plaukus slystančius tarp mano pirštų.

Negi jis mane pažino? Aš juk visiškai nebepanaši į save. Ir tada jis prabilo, tobulas sodrus balsas pasiekė mano ausis ir lyg stiklas įsmigo į mano širdį.

- Atsiprašau, supainiojau jus su savo pažystama, jūs tokios panašios,- jo akyse sužibo ašaros, negi jis verks?!

Kojos pačios nunešė mane prie jo. Protas rėkė to nedaryti, bet širdis neklausė. Jis buvo taip arti ir toks pažeidžiamas. Apsivijau rankomis jo kaklą ir įsikniaubiau į petį. Ši kartą koncentruotas jo kvapas tiesiog trinktelėjo man per galvą, visiškai nebesupratau savo veiksmų.

Jo kūnas įsitempė, prisiminiau kaip jis nemėgsta žmonių artumo, pati jį turėjau pratinti prie savęs gerą mėnesį. Prisimenu kaip kiekvieną kartą kai tik jį apkabindavau jis pasimesdavo, o aš prapliupdavau juoktis. Tada viskas buvo taip nuostabu, nepakartojama, nepamirštama… Galėčiau vardinti ir vardinti, bet tai nebeturi jokios prasmės.

Tas paskutinis mūsų vakaras kartu, jo ištarti žodžiai ir mano ašaros. Viską prisimenu kuo puikiausiai. Tą dieną man buvo labai gera nuotaika. Su draugėmis vaikščiojome po miestą, linksminomės ir kvailiojome. Staiga gavau žinutę nuo Jo. Jis pasiūlė susitikti, net negalvojusi sutikau, su juo visada būdavo smagu. Kad ir ką mes bedarydavom jis būdamas šalia niekada neleisdavo man nuobodžiauti.

Atsimenu kaip skubėjau pas jį į namus, bet kai aš atėjau jis buvo kitoks. Jame nebebuvo tos šilumos, ten sėdėjo ne tas žmogus. Ir jo ištarti žodžiai. Prisimenu juos visų geriausiai iš to vakaro. Tobulas ir sodrus balsas, ir tie trys žodžiai, tik trys žodžiai apvertę mano gyvenimą aukštyn kojomis.

Tu. Man. Nebereikalinga.

Kad ir kiek kartojau kaip jį myliu jis vistiek nebenorėjo net į mane žiūrėti. Jaučiausi sutrypta ir pažeminta. Jis kaip šunį išmetė mane. Ką aš padariau blogo?

Tada jau prisiminimai pradeda blankti, prisimenu tik tiltą, upę ir šaltį.

Galvojate mirtis yra lengva? Visi įsivaizduoja jog tu tiesiog užsimerksi ir viska baigsis. Tai melas tiems kurie jos bijo. Aš pukiai prisimenu kaip šalti mirties pirštai plėšė mane į gabalus, šaltis užliejo kūną ir plaučiai subliuško nebegaudami oro. Akyse po truputį tamsėjo, bet netgi plaučius raižantis nežmoniškas skausmas neprilygo tam kuris buvo užvaldęs mano širdį.

Ir dabar aš vėl buvau jo glėbyje. Tas pats šiltas ir jaukus, pritaikytas tik man. Tik aš jau žinojau jog aš ten nebegalėsiu pasilikti. Nebegalėsiu ateiti ir pasiguosti, jis nebeapglėbs manęs, nebenuramins.

Ir tas sodrus balsas man nebešnibždės į ausį kaip mane mylį, kokia aš jam svarbi. Jis nebebuvo mano. Tikriausiai jau yra kita. Kita glaudžiasi jo glėbyje, girdi jo šnabždamus žodžius, jaučia jo lūpas ant savų.

Mano akyse pradėjo kauptis ašaros. Kaip seniai jų nejaučiau, atrodė jog galiu visą skausmą išlieti. Išvalyti savo sielą ir vėl pradėti viską iš naujo. Bet man nebepriklausė nauja pradžia.

Jau norėjau jį paleisti ir pabėgti, nes nežinojau ką reiktų sakyti jeigu jis paklaustų ką aš čia dabar išdarinėju. Bet man nespėjus nieko padaryti jis apsivijo mano liemenį ir prisitraukė arčiau.

Aš vėl jaučiau tą šiluma, ir ji vėl buvo skirta man.

Žmogus dėl kurio aš nutraukiau savo gyvenimą vėl glaudė mane prie savęs…

Pirmieji saulės spinduliai pasirodė horizonte. Švito. O, aš vis dar sėdėjau. Ant tilto.

Galiu prisipažinti, bijojau. Siaubingai bijojau. Galvoje sukosi milijonai klausimų. Lyg koks sugedęs patefonas, jie vis sukosi, kartojosi. Vėl, ir vėl. Ir nė vieno atsakymo. Nieko. Tuščia.

Kur man eiti?

Ką daryti?

Kas dabar bus?…

O atsakymai? Nieko. Tuščia. Lyg būtų ištrinta!

Užsimerkiau ir prieš akis pradėjo žybčioti praeito vakaro vaizdai. Lyg nespalvotame filme. Vėl, ir vėl.

Vakaris suklupęs ant grindų. Mano akys. Tas jausmas. Ten nebuvau aš. Lyg kažkas valdytų mano kūną.

Staiga pakilo vėjas ir užmetė mano plaukus man ant veido. Mechanišku judesiu juos nubraukiau atgal, ir tik vėl užsimerkusi supratau jog ten buvo ne mano plaukai… Juodi lyg smala, blizgantys ir ilgi.

Atsargiai padėjau vis dar miegantį Fredį ant akmeninio tilto grindinio, ir persisvėrusi per tilto turėklus pasižiūrėjau į vandenį.

Pamačiau merginą. Kartų tokią pažystamą, bet tuo pačiu ir svetimą. Ta pati nosis, mažos putlios lūpos, ir akys… Jos nebebuvo mano. Į mane žvelgė kita mergina.

Apsisukau ir pasižiūrėjau už savęs. Nieko nebuvo. Kai vėl pasižiūrėjau į vandenį mergina atrodė sutrikusi, galbūt išsigandusi, bet jos akyse pamačiau šmėstelint ir pasitenkinimą.

Aš jos nenorėjau matyti. Ji man nepatiko, buvo perdaug netikroviška. Deivė žiūrinti į mane iš upės dugno.

”Nėja tai tu”

Galvoje vis sukosi balsas. ”Tai tu”.

Fredis pradėjo trintis man į kojas. Pasiemiau jį ant rankų ir nuėjau. Nesupratau nei kur, nei kodėl. Tiesiog ėjau. Namai. Medžiai. Kelias. Viskas keitėsi, kiekvienas šio miesto colis man kažką priminė.

Ten vaikų aikštelėje pamačiau savo pirmają meilę, man buvo ketveri. Mielas berniukas rudais plaukais ir riesta smaila nosyte, jis mane sužavėjo vien tuo jog įteikė man pienę. Paprastu paprasčiausia pienė, bet man ji reiškė daug daugiau. Pagalvojus, juk vaikams reikia tiek nedaug.

O, ten parke nugriuvau nuo dviračio. Atsimenu bėgau namo, pas mamą. Tik ji sugebėdavo mane nuraminti.

Vis ėjau, ir mano galvoje lyg skaidrės keitėsi prisiminimai.

Sustojau ir atsisėdau. Apsidairiau. Suoliukas, tolėliau buvo ir kapinės.

Prisiminiau, čia pirmą kartą sutikau Vakarį.

- Nėja?!

Atsisukau ir tiesiog sustingau. Jis. Ką jis čia veikia?! Jis juk negali manęs matyti!